Lietuvos ir Lenkijos konflikto paaštrėjimas 1927 metais: Józefas Piłsudskis kaip tautininkų autoritarinės santvarkos įtvirtinimo įrankis
| العنوان: | Lietuvos ir Lenkijos konflikto paaštrėjimas 1927 metais: Józefas Piłsudskis kaip tautininkų autoritarinės santvarkos įtvirtinimo įrankis |
|---|---|
| المؤلفون: | Vilma Bukaitė |
| المصدر: | Lietuvos Istorijos Studijos, Vol 30 (2015) Lietuvos istorijos studijos [LIS]. [Studies of Lithuania's History]. 2012, t. 30, p. 117-128. |
| بيانات النشر: | Vilnius University Press, 2015. |
| سنة النشر: | 2015 |
| مصطلحات موضوعية: | region, Vilnius. Vilniaus kraštas (Vilnius region), Josefas Pilsudskis, Lithuanian-Polish conflict, lcsh:History (General) and history of Europe, Kariuomenė / Army, Lenkijos santykiai, Conflict between Lithuania and Poland, Josef Pilsudski, Augustinas Voldemaras, Prancūzija (France), Lenkijos konfliktas, Užsienio politika / Foreign policy, Question of Vilnius, Italija (Italy), Lietuva (Lithuania), lcsh:D, Lietuva, Tautų Sąjunga, Lenkija (Lenkijos karalystė, Rzeczpospolita Polska, Kingdom of Poland, Poland), issue, Vokietija (Germany), Lithuanian-Polish relations, Union of Nations, Vilniaus klausimas |
| الوصف: | Po 1926 m. gegužės mėnesio sukilimo maršalas Józefas Pilsudskis tapo Lenkijos valstybės vadovu. Po 1926 m. gruodžio mėnesio karinio perversmo, Lietuvos Respublikos Prezidentu tapo Antanas Smetona, o Augustinas Voldemaras – ministru pirmininku ir užsienio reikalų ministru. Pirmaisiais metais po perversmo naujoji aukščiausioji Lietuvos valdžia kovojo su sunkumais. 1919 m. prasidėjęs Lietuvos-Lenkijos konfliktas gilėjo, nepaisant didžiųjų Europos valstybių pastangų jį išspręsti. Perversmą Lietuvoje organizavo kairiojo sparno politinės jėgos. Naujoji autoritarinė valdžia turėjo rasti būdus išlaikyti kariuomenės pasitikėjimą ir įgyti visuomenės palaikymą. Straipsnyje, remiantis Lietuvos ir Prancūzijos archyvų medžiaga, Lietuvos spauda ir kitais šaltiniais bei ankstesniais istoriniais tyrimais, analizuojamas autoritarinio režimo Lietuvoje įsitvirtinimo 1927 m. mechanizmas, išryškinamos sąsajos tarp vidaus ir užsienio politikos tikslų, kurių siekė A. Voldemaro vyriausybė. Lankstumo sprendžiant konfliktą su Lenkija stoka, Lietuvos visuomenėje laikyta jos saviraiškos ir principingumo užsienio politikoje įrodymu. Keliuose tarptautiniuose susitikimuose, įvykusiuose iki 1927 m., Lietuvos vyriausybė net prognozavo karo veiksmus su Lenkija. 1927 m. J. Pilsudskis, Lenkijos valstybės vadovas de facto, pažymėjo, kad tokią prognozę laiko nuolatine grėsme savo šaliai. 1927 m. pavasarį Prezidentas A. Smetona paleido Seimą ir performavo vyriausybę. Taip Lietuvos tautininkų sąjunga, anksčiau neturėjusi jokios įtakos šalies vystymuisi, tapo atsakinga už šalies valdymą. Vyriausybė padidino kariuomenės finansavimą, kėlė jos visuomeninį prestižą ir gerino karių gyvenimo sąlygas, didino karininkų ir eilinių skaičių. 1927 m. birželio-rugsėjo mėnesiais Prezidentas A. Smetona keliavo po Lietuvą, lankėsi net mažuose miesteliuose. Pati sunkiausia užduotis – užsienio politikos krizės įveikimas. Po Prancūzijos tarpininkavimo laukiant pirmųjų rezultatų, Lietuvos karininkai parodė ministrui pirmininkui savo nepritarimą politinėms nuolaidoms. Be to, Tautų Sąjunga įsipareigojo spręsti konfliktą, todėl 1927 m. gruodžio 10 d. J. Pilsudskis ir A. Voldemaras susitiko Ženevoje. A. Voldemaras sugebėjo transformuoti neišvengiamą susitarimą dėl karo padėties nutraukimo į pergalę prieš maršalą J. Pilsudskį; tikriausiai, pirmą kartą po Pirmojo pasaulinio karo drauge su Prancūzija, D. Britanija, Italija, Vokietija ir Sovietų Sąjunga vienbalsiai palaikė rezoliuciją dėl konflikto sprendimo. Šaltinių analizė parodė, kad išlaikytas visuomenės pasitikėjimas leido A. Voldemarui atsisakyti koalicinės vyriausybės idėjos ir stiprinti autoritarinį režimą. Manipuliavimas Lenkijos puolimų grėsme, vėliau – pergale prieš J. Pilsudskį suvaidino pagrindinį vaidmenį stiprinant autoritarinį režimą. As a result of the uprising in May 1926, Marshal Jozef Pilsudski became Head of the State of Poland. After the military coup d’état in 1926, Antanas Smetona became President of Lithuania, and Augustinas Voldemaras became Prime Minister and Minister of Foreign Affairs in December 1926. The new supreme government of Lithuania struggled with difficulties during the first years after the coup. Lithuania’s conflict with Poland, first ignited in 1919, worsened despite the continued conflict resolution efforts from the great European powers. The coup in Lithuania was organised by the left-wing political forces. Therefore, the new authoritarian government had to find ways to maintain the trust of the army and gain public support. The present article, written on the basis of the Lithuanian and French archives, the Lithuanian press and other sources as well as previous historical research, analyses the mechanism of the entrenchment of the authoritarian regime in Lithuania in 1927 and highlights the links between the domestic and foreign policy objectives pursued by the Voldemaras-led government. The Lithuanian society considered the lack of flexibility in its conflict with Poland to be a proof of its self-expression and principled foreign policy. At some international meetings before 1927, the Lithuanian Government even indicated to be at war with Poland. In 1927, Piłsudski, the de facto Head of State of Poland, noted that he perceived this indication as a permanent threat to his country. In the spring of 1927, President Smetona dissolved the Seimas and reshuffled the government. As a result, the leadership of the Lithuanian Nationalist Union, which previously had no influence in the country, became responsible for governing the nation. The government increased the army funding, raising its social profile and improving the living conditions of soldiers, and increased the number of military officers and privates. Between June and September 1927, President Smetona toured Lithuania, visiting even the smallest of towns. Resolving the foreign policy crisis proved to be the most difficult task. When the first results were expected after the mediation by France, the Lithuanian army officers demonstrated to the Prime Minister their discontent with the political concessions. Next, the League of Nations undertook to address the conflict, and on 10 December 1927 Pilsudski and Voldemaras confronted each other in Geneva. Voldemaras managed to transform the imminent agreement on the termination of war into a victory over the Polish Marshal, with France, Great Britain, Italy, Germany and the Soviet Union, probably for the first time after the First World War, being unanimous on a foreign policy issue of conflict resolution. The continued public trust in Voldemaras, as evidenced by the available sources, prompted the Prime Minister to abandon the idea of coalition government and led to the further strengthening of the authoritarian regime. The manipulation based on the atmosphere of fear of attack from Poland and later the manipulation of victory over Pilsudski played the key role in anchoring the authoritarian regime. |
| وصف الملف: | application/pdf |
| اللغة: | English |
| تدمد: | 1648-9101 1392-0448 |
| URL الوصول: | https://explore.openaire.eu/search/publication?articleId=doi_dedup___::ee65aa4860d4ab2954c259edbf1463a5 http://www.journals.vu.lt/lietuvos-istorijos-studijos/article/view/7428 |
| Rights: | OPEN |
| رقم الانضمام: | edsair.doi.dedup.....ee65aa4860d4ab2954c259edbf1463a5 |
| قاعدة البيانات: | OpenAIRE |
| تدمد: | 16489101 13920448 |
|---|